Retas iš mūsų pagalvojame, kad mūsų kūnas, o veikiau tai, kas iš jo liks po daugelio metų, bus tikras duomenų lobynas ateities kartoms. Ką mes valgėme, kuo mes sirgome, o gal net apie ką svajojome? Ved. Aidas Puklevičius
Mes tikime galybe išsigalvotų mitų. Apie skirtumus tarp lyčių, kartų ir rasių. Tačiau kodėl netikime eksperimentais, kurie mums prikišamai įrodo, kad mūsų mitai yra viso labo mitai? Ved. Aidas Puklevičius
Kažkada mus apspręsdavo tikėjimas ir luomas. O kas lemia mūsų tapatybę šiandien? Tai, kuo esame ir ką turime, ar atvirkščiai, ko neturime ir kuo siekiame tapti? Ved. Aidas Puklevičius
Kiekvieno laikmečio keleiviai mano gyveną patį dramatiškiausią istorijos momentą. Bet ar tikrai mūsiškis toks išskirtinis? Ved. Aidas Puklevičius
Karas jau savaime yra ekstremalus išbandymas valstybėms ir visuomenėms. Tačiau jis dar labiau sugeba paklaidinti ir suvedžioti individualią psichiką. Kodėl būtent joje taip dažnai prasilenkia lūkesčiai ir realybė? Ved. Aidas Puklevičius
Kodėl tie, kurie nieko neturi, dažnai drovisi prašyti? Kodėl tie, kurie tarsi turi, dažnai mėgsta reikalauti? Ir kodėl daryti gerus darbus kartu paprasta ir nejauku? Ved. Aidas Puklevičius
Iš vienos pusės, kelis dešimtmečius nenutyla aliarmo varpai: kūno kultas, viskas galima, sodomasugomora! Iš kitos pusės, tarsi ateina karta, kuriai seksas neįdomu, vargina ir nuobodu. Ir vėl suskamba aliarmo varpai. Kam gi jie skambina? (S) Ved. Aidas Puklevičius
Pinigai negali atnešti laimės, tačiau gali suteikti pakankamai komforto nelaimėje. Ir vis dėlto kiek jų reikia, kad būtų tiek, kiek reikia? Ved. Aidas Puklevičius
Reichsbiurgeriai, suverenai, QAnonai, plokščiažemininkai, antivakseriai... Išvardinti šio panoptikumo gyventojams seniai trūksta abiejų rankų pirštų. Ir vis dėlto, kas juos vienija ir kas juos skiria? Ved. Aidas Puklevičius
Rūpintojėlis visuomet liūdnas. Bažnytinė muzika retai mažorinė. Bet ar tikrai tikėjimas turi būti vien apie kančią, atgailą ir ilgesį? Ved. Aidas Puklevičius
Mūzos neegzistuoja, tai seniai medicinos įrodytas faktas. Tačiau kas tada verčia kurti dalykus, kurie nėra pirmo poreikio objektas? Noras būti nemirtingu? Ar atvirkščiai? Ved. Aidas Puklevičius
Pasas nebuvo išrastas kaip asmens dokumentas. Jį visų pirma sugalvojo kaip leidimą keliauti. Tik ar visiems reikia tokio leidimo, kai nėra noro? Ved. Aidas Puklevičius
Ar galima, o gal ar reikia, didžiuotis tuo, prie ko mažai prisidėjai? Tuo, kuo gimei, tuo, kur gyveni, tuo, ką daro kiti? Ved. Aidas Puklevičius
Kodėl rašo visi, nebūtinai mokantys tai daryti? Kaip išmokti rišliai reikšti mintis? Apie rašymą ir jo mokymą – su Akvile Kavaliauskaite. Ved. Aidas Puklevičius
Smurto mūsų gyvenime daug. Mažiau nei mums norėtų įrodyti Holivudas, bet daugiau nei patys sau pripažįstame. Jį ne taip jau paprasta atpažinti, pripažinti ir sustabdyti. O dar sunkiau pamatuoti, vakar jo buvau daugiau ar šiandien? Ir kaip bus rytoj? Ved. Aidas Puklevičius
Kiekvieną kartą, kai pagalvojame, kad antisemitizmą jau galime palikti istorijos vadovėliams, atsiranda iniciatyvus durnius, kuris įrodo, kad mūsų galvota neteisingai. Kas mums blogai, kad vis dar valkiojame prietarus, kurie jau prieš tūkstančius metų buvo totalus blogis? Ved. Aidas Puklevičius
Karas yra be galo sudėtingas, prieštaringas o dar ir milžiniškus resursus ryjantis Leviatanas. Ir suvokti jo tėkmę ir sėkmę būnant vien toli esančiu žiūrovu vargiai įmanoma. Bet labai norisi. Ir kaip suvaldyti šį noro ir gebėjimo konfiktą?
Kažkada aukso vidurys buvo laikomas nuosaikumo etalonu. Tačiau laikui bėgant jį pradėta ūdyti ir koneveikti. Bet ar tikrai būti vidutinišku yra taip nepakeliama? Ved. Aidas Puklevičius
Vienas vienintelis aisbergas, atskilęs nuo ledyno Antarktikoje, kone ketverius metus tirpdamas kasdien į vandenynus išvarvindavo pusantro milijardo tonų vandens. Ką gali žmogus prieš tokią stichiją? Ved. Aidas Puklevičius
Ar galima išsiugdyti priklausomybę kiekvieną mielą dieną testuoti savo žinias? Ir ko daugiau šioje priklausomybėje – noro nugalėti ar noro sužinoti? Ved. Aidas Puklevičius
Dekonstruoti pokštą yra dar sudėtingiau nei jį sukonstruoti. Kodėl mus juokina vieni dalykai, o kodėl praėjus vos keliems metams mus tie patys pokštai piktina? Ved. Aidas Puklevičius
Vienu metu karūnuojami ir tūkstantmetės monarchijos karaliai, ir vos apsiplunksnavęs dirbtinis intelektas. Kuris su mumis išliks ilgiau ir ką tai sako apie mus pačius? Ved. Aidas Puklevičius
Raketų paleidimai, kas kad kad kartais nesėkmingi, tarsi sugrąžina mus į tą jau pamirštą epochą, kai kosmoso užkariavimas nepalikdavo pirmųjų puslapių. Bet kiek dar toli esame nuo to momento, kai išsiveršime iš Žemės orbitos ir apskritai ar tai būsime mes, kurie skris bekraštėmis Visatos platybėmis? Ved. Aidas Puklevičius
Kodėl prie vieno paveikslo buriuojasi minios, o prie kito liūdnoje vienatvėje sėdi vienui vienas meno gerbėjas? Ir kuo prieš daugybę metų nutapytas portretas ar natiurmortas tiek įdomus, kad dėl jo laužomos ietys? Ved. Aidas Puklevičius
Gimtadienis dažnai tampa proga tyrinėti gyvenimo stiklinę, pustuštė ji ar puspilnė? Bet iškart kyla kitas klausimas, o tas turinys stiklinėje, nesvarbu jo kiekis, kokia jo kokybė, originali ar banali? Momentinė ar ilgalaikė? Ved. Aidas Puklevičius
Senovės alchemikų filosofinis akmuo turėjo nuveikti du darbus: paversti šviną auksu ir dovanoti amžiną gyvenimą. Tuščia to aukso, verčiau paklauskime - o ką veiktume su ta amžinybe? Ved. Aidas Puklevičius
Ar kalba apskritai gali numirti, kol yra ja šnekančių žmonių? Ir kiek ji gali gyventi savo atskirą gyvenimą? Kodėl mes apskritai kalbame apie kalbą? Ved. Aidas Puklevičius
Aklas tikėjimas, aklas įniršis, aklas aiškiaregys... Tarsi ir atsakome į klausimą, kuris iš penkių (o gal šešių) pojūčių mums svarbiausias? Bet vis dėlto, kiek spalvoti yra neregių sapnai? Ved. Aidas Puklevičius
Į kiekvieną stiklinę galima pripilti tiek turinio, kad ji atrodys arba puspilnė arba pustuštė. Ir kiekvienoje galima suorganizuoti rimtą audrą. Belieka tik atsakyti sau, toji audra unikali mūsų laikmečiui, ar tiesiog visuomet jos siautėdavo? Ved. Aidas Puklevičius
Žmonės nuo neatmenamų laikų nori užsidirbti. Greitai, daug ir visam gyvenimui Ir nuo tų pačių neatmenamų laikų baisiai nustemba, kai bankrutuoja. Ir kiekvieną kartą prisiekia sau, kad čia jau bus paskutinis kartas. Iš kur tas mūsų niekuo nepagrįstas finansinis optimizmas? Ved. Aidas Puklevičius
